Tu žinai, kada kuriam kas skauda.
Žinai, ko kuris nemėgsta valgyti, kada reikia patylėti, kada apkabinti.
O jei jų paklaustų, kokia tu esi — ką jie atsakytų?
Tikriausiai pasakytų, ką tu darai. Kad viską spėji. Kad viskuo pasirūpini. Kad visada esi.
Ir tai teisybė. Tik tavęs pačios ten kažkur nebeliko — kažkur tarp pusryčių, būrelių ir vakarų, kai pagaliau visi sumiega, o tu sėdi virtuvėje ir nenori eiti gulti.
Jie mylėtų tave, o ne tai, ką tu dėl jų padarai.
Tik niekada nebuvo progos susipažinti.






